vėraitis

vėráitis sm. (1) K.Būg(Krtn), LD189(Dr), KŽ, Vvr žr. ėraitis: Iš vėlybo vėráičio nėr nė kokios naudos Kal. O tie vėráičiai būs penki šeši, atbėgs Krt. Kaip beprotis tas vėráitis vienas palikęs lakstė paskuo žmonių Lnk. Kaip jauna buvau, kiek aš turėjau vėraičių dailių dailių Štk. Jis apsivilko vėraičio (jėraičio) kailiu Mc. Vėraitùkas LKAI148(Klp, Grg, Jdr).